100 Lietuvos žemėlapių

Žemėlapio aprašymas

Lietuvos archeologijos atlase, sudarytame 1974 m., vienas iš žemėlapių – akmens ir žalvario amžiaus stovyklų paplitimas.

Stovyklos ir gyvenvietės yra pagrindiniai akmens amžiaus (IV-II tūkst. pr. m. e.) paminklai. Stovyklomis vadiname medžiotojų bei žvejų laikino sustojimo vietas prie upių ar ežerų, gyvenvietėmis – jau vėlyvojo neolito bei ankstyvojo metalų laikotarpio gyvulių augintojų bei žemdirbių kultūros paminklus.

Stovykloms bei gyvenvietėms būdingi kultūriniai sluoksniai, kuriuos sudaro židinių liekanos, anglys, skaldyti titnagai, ypač skeltės, bei dirbiniai, keramika.
Akmens ir žalvario amžiaus stovyklų paplitimo žemėlapyje stovyklavietės sunumeruotos ir yra aprašytos atlase.

Viena iš stovyklaviečių – Juodkrantė. Apie ją atlase rašoma, jog stovykloje į Šiaurę nuo Juodkrantės 1874-1876 m. aptikta apie 100 šukių lizdų, kapas su suriestais griaučiais. Puodų šukės papuoštos virvučių ornamentu, skersinėmis linijomis, įspaudėliais. Šiauriniame Juodkrantės pakraštyje, Kuršių marių įlankoje (Gintaro įlanka) 6-11 m. gilumoje, kasant gintarą, aptikta archeologinių radinių: gintaro sagučių, cilindrinių karolių, įvairių kabučių, žiedų, žmonių ir gyvulių figūrėlių.

Kuo šis žemėlapis svarbus Lietuvai?

Jei pirmas Lietuvos archeologijos žemėlapis yra XIX a. II pusėje A. R. Aspelino sudarytas žemėlapis, antras – P. Tarasenkos sudarytas ir 1928 m. išleistas žemėlapis; tai šis archeologijos atlasas ir jo žemėlapiai chronologijoje yra trečias svarus darbas Lietuvos archeologijos kartografavimo srityje.

Atlaso žemėlapiai sudomins kraštotyrininką, archeologą, geografą.